Spalio 9-oji – Pasaulinė pašto diena.
Rykantų pašte ji minima jau trečią kartą, nors Rykantų paštas – ne tikras paštas. Puiki diena refleksijai ir mažai ataskaitai.
Pirmoji pašto diena įvyko dar prieš paskutinius vidaus apdailos darbus – prieš sienų tinkavimą, plintusus ir plyteles, kai grindys buvo išklotos plėvele. Tai buvo pirmas kartas, kai paštas buvo pilnas rykantiškių – smalsių, kas gi čia bus.
Vieniems atrodė, kad čia bus gyvenama, kiti manė – biuras. Kai kas svarstė, kad čia tiesiog imituojama veikla dėl ES pinigų. Neaišku, kas bus!
Bet pabuvimas buvo tikrai puikus – su pyragais, juoku ir pokalbiais. Jo metu gimė ir Facebook grupės pavadinimas „Rykantų paštas atgyja“.
Ne „Rykantų pašto bendruomenė“ ar „Rykantų paštas“, o būtent veiksmažodis – esamasis laikas, neužbaigtas ir neapibrėžtas procesas.
Taip ir liko.
Antroji pašto diena buvo jaukesnė ir konkretesnė – su klebono palaiminimu, Dalios Jovaišienės dovanota pašto dėžute, susirašinėjimo klubo aptarimu.
Vėl kalbėjome apie paštą kaip veiksmą – kaip buvimo kartu formą. Buvo mažiau rykantiškių, bet daugiau žmonių iš aplinkinių vietovių. Jau buvo ką aptarti – buvo žygiai, blusturgiai, jurginų šventė, pusryčiai, proto mūšiai, vizialinio identiteto dirbtuvės. Gerai, kad turėjome truputį finansavimo.
Taip ir liko neaišku – kokios čia „pašto veiklos“ iš tikrųjų bus. Kokias jas atsineš žmonės, paštinininkai.
Pernai labai ieškojome savo vietos. Atrodė, jei pasakytume, kad esame vietokūros ar socialinio verslo projektas, žmonėms būtų aiškiau. Bet ne – vienas ar kitas statusas yra tik forma, o ne turinys.
Atsakymą radau Krzysztofo Czyżewskio knygoje „Mažasis pasaulio centras. Idėjų praktiko užrašai“.
Jis tokią veiklą vadina paprastai – idėjų praktika.
Jos formos įvairios ir priklauso nuo to, kas tas idėjas praktikuoja – verslo ar meno žmonės, muzikantai, teatro kūrėjai, socialiniai darbuotojai ar sporto entuziastai.
Tai veikla, nukreipta į kitus žmones – dialogo, bendrų vardiklių, prasmių ir gyvenimo, verto gyventi, paieška.
Vienas bičiulis, išgirdęs apie šias idėjas, nusijuokė:
– Tai čia nori pritraukti aristokratus – žmones, kurie turi laiko ir pinigų užsiimti nebūtinomis veiklomis?
Iš dalies taip, – galvoju. – Tai gali būti žmogus, pardavęs verslą, dirbantis keturias dienas per savaitę, studentas, bedarbis ar pensininkas.
Skaitantis knygas, bet nebūtinai. Turintis laiko sau – taigi ir kitam. Egoistas.
Ar pergyvenu, kiek žmonių ateis? Nebe.
„Svarbu ne gausinti gretas žiūrovų, kuriems užpildomas laikas ir kurie moka arba nemoka konkrečiais pinigais, svarbesnis yra dalyvavimas tų, kurių indėlis yra kūryba ir bendradarbiavimas,“
– rašo Czyżewskis, kai jo klausia, ar jo veikla Lietuvos–Lenkijos paribyje yra skirta visiems.
Šis atsakymas mane išlaisvino.
Visiškai nepergyvenu, kas ateis – labiau rūpi, kaip pasiekti tą žmogų, kuris nori dalintis.
Šiemet, prieš Pašto dieną, Natalija parašė, kad nori dalyvauti, bet negali atvykti – neturi mašinos. Tai nuvažiavome ir atsivežėme. Keli kilometrai – kas čia yra. .
Aldona pasakė: „Noriu pagroti dvi dainas.“ Donata atvažiavo iš Vilniaus, nes jai ši idėja pasirodė romantiška.
Kai darai dėl savęs, dėl savo gyvenimo kokybės ir prasmės, nelieka įsižeidimų ar nuoskaudų.
Kai matai, kad net mažieji ženklai rezonuoja – tai jau dovana.
Man toks ženklas buvo per šių metų jurginų šventę – vaikas, toks ant paauglystės ribos, filmavęs koncertą. Net du koncertus, tokius kur žmogus savo širdį atiduoda. Jis irgi to mokėsi.
Tokiais momentais tikrai formuojasi neuronų jungtys – arba, kaip beskambėtų banaliai, mes tampame geresni.
Tos veiklos, kuriose praktikuojama idėjas, dažnai neaiškios.
Dabar jau suprantu, kodėl pernai visos devynios paraiškos finansavimui buvo atmestos.
Net ir pateikus paraišką Moterų ratams, veikiančioms Lenkijoje jau 150 metų, gavome tokį atsakymą:
„Tik pačios veiklos kol kas nelabai įvardintos – jaučiasi gilesnės, labiau struktūruotos prieigos trūkumas. Daug kalbama ir norima daug padaryti, bet jaučiamas blaškymasis, ką ir kaip norima organizuoti.“
Ir taip, taip turbūt ir bus.
Toks neapibrėžtumas projektams netinka.
Bet kita vertus – tai atsparumo eksperimentas, dėl kurio verta veikti.
Iš smalsumo kur tai nuves.
