Koks čia pas jus verslas?
Prieš metus pasaulinės socialinio verslo dienos proga prisipažinome, jog Rykantų paštas yra socialinis verslas. Praėjus metams įdomu pasižiūrėti ar likome labiau socialinis ar labiau verslas. Bet kuriuo atveju – o kas tai yra?
Tai yra bandymas suderinti verslumo praktiką su noru spręsti socialines problemas, tokias kaip žmonių vienišumas, abejingumas, prasta sveikata ir pan. Yra visokių socialinio verslo formų ir apibrėžimų, bet niekas kitas negali uždėti šios etiketės, tik pati organizacija. Gali būti, kad atsiras apibrėžimas kai organizacija norinti gauti socialinio verslo žymą turės įrodyti, kad a) kuria socialinį poveikį b) gauna didesnę dalį pajamų iš ekonominės veiklos (t.y išrašo sąskaitas faktūras), c) investuoja visą ar didžiąją dalį pelno į veiklą. Beje, taip pat gali būti kad atsiras viešosios naudos apibrėžimas, kuris galbūt bus integruotas. Tiesa sakant, nelabai apie tai galvojame, koks apibrėžimas tinka. Tiesiog stengiamės išgyventi ir eigoje padaryti kažką gero.
Taigi, socialinis verslas gimsta iš noro spręsti kažkokias problemas ir iš idėjos, jog tai galima padaryti turint gerą paslaugą ar produktą ir jį parduodant, o ne prašant paramos. Ar tai visada pavyksta? Nebūtinai. Kokie yra iššūkiai:
- Jeigu sprendžiame sudėtingas problemas, kaip, pavyzdžiui, socialinė atskirtis, tikslinė grupė už mūsų kuriamą paslaugą ar produktą nebūtinai gali susimokėti, tada turi sumokėti kažkas kitas – valstybė, verslas, kiti žmonės. Pardavimai valstybiniam sektoriui, arba paslaugų perdavimas – plati tema. Mūsų valstybei vis dar labiau patinka ne pirkti paslaugą, o skirti paramą projektiniu būdu. Kita galima dedamoji socialinio verslo lygtyje – empatiški pirkimai, kai perkame, nes norime palaikyti vieną ar kitą iniciatyvą. Deja, ši praktika Lietuvoje nėra giliai kultūroje, kad socialiniai verslai galėtų ja kliautis, nebent dirbama su itin jautriomis grupėmis, kaip sergantys vaikai.
- Jeigu atskirai vystai verslo ir poveikio veiklas, kurioms reikalinga parama, kažkur pradeda trūkti dėmesio, kompetencijos, kaip toje alegorijoje apie vilką – auga tas vilkas, kurį maitini.
Ar galima suderinti? Tikrai taip, yra pavyzdžių, kai pasirinkus teisingą verslo modelį, galima viską suderinti. Ar pavyks mum – dar matysime.
Pirminė idėja ir įsikūrimas Rykantuose
Rykantų pašto pastatą nupirko nevyriausybinė organizacija “Geri norai LT”, kuriai pavyko suderinti socialinio verslo principus ir gavus pakankamai pinigų iš ekonominės veiklos, sutaupius pinigų per karantiną pavyko įsigyti pastatą. O toliau klasika – paskola, šeima, draugai ir kvailiai (angl. family, friends and fools). Kodėl iš viso reikėjo pirkti pastatą?
Nereikia slėpti, kad pasirinkimas buvo impulsyvus ir nelabai racionaliai apskaičiuotas, tačiau daug metų konsultuojant ir būnant šalia gimstančių ir augančių socialinių verslų, subrendo noras ir patiems įšokti į socialinio verslo traukinį, kuris ir stabtelėjo Rykantuose, Vilties gatvėje. Dar pakeliui atradom vietokūros idėją. O, dar vienas gražus terminas! Apie erdves, atviras žmonėms, apie bendruomenes, jų atsparumą ir demokratiją. Bet apie tai kitą kartą…
Šis pasivažinėjimas, kaip ir daugelio pradžių pradžia ir mums tapo išvesticija, kaip yra pasakęs Viktoras Butkus apie investiciją į MO muziejų. Ir nors veiklų idėjos vis keitėsi, bet pats noras sukurti pilietinės veiklos modelį konkrečioje vietoje – kaime, kuris veikų, būtų tvarus ir atsparus – ne. Siekėme ir siekiame turėti nepriklausomą pajamų šaltinį ir daryti tai, ką norisi daryti – stiprinti pilietines organizacijas, inicijuoti ir palaikyti projektus, mažinančius atkirtį. Kalbėti, ką norisi kalbėti! Tam, žinoma, reikia būti nepriklausomu finansiškai, ar bent jau diversifikuoti pajamas.
Koks yra planas Rykantų paštui?
Planas buvo toks, kad paštas generuoja pajamas iš savo paslaugų: pirma, nuomos (dirbtuvėms, mokymams, strateginėms sesijoms, supervizijoms etc., privatiems renginiams); antra, narystės (įmonėms ir komandoms, kurios turi poreikį periodiškai išvažiuoti iš savo ofiso mieste ar susiburti krūvon suvažiavus iš namų ofisų); trečia, konsultacijų. Konsultuojame ir patys, ir pasitelkiame kitus ekspertus iš išorės, o infrastruktūrą ir socialines veiklas kuriame įgyvendinami projektus.
Ką reiškia remtis projektais?
Projektai gali būti gerai, bet lazda visada turi du galus. Pavyzdžiui, gavome ES programos “Leader” paramą šilumos sistemai, bet programa įpareigoja mainais įdarbinti žmogų, taigi ši parama veikia kaip paskola – pinigus į biudžetą grąžiname, ir gana greitai, per darbo vietos mokesčius. Gerai, jeigu verslo modelis jau veikia ir pajamos jau generuojamos. Kitu atveju tokią paramą galima patirti kaip įtampą, bet taip pat galima priimti ir kaip paskatinimą rimtai galvoti apie tai, kaip uždirbti. Iš kitų projektų, kurie remia įvairaus pobūdžio veiklas, nėra galimybės apmokėti tą algą, nes, logiška – kiekvieno projekto atveju finansavimas skiriamas konkrečioms veikloms ir kiekvienas fondas turi savo priotitetus. Be to, prisitaikydamas prie jų visada kažkiek nukrypsti nuo savo norimos veiklos.
Visgi būna ir tokių projektų bei paramos, kuri leidžia finansuoti tai, kas reikalinga organizacijos kasdienai ir “higieniniams”, bei tokiu būdu, kuris kuria jungtį tarp vietos žmonių ir organizacijos. Neįtikėtina, bet mums taip nutiko! Tad viena geresnių patirčių – MARIO projektas, kurio pagalba galėjome sukurti tokius prabangos dalykus kaip vizualinis identitetas ir stiliaus vadovas, padarėme bendruomenės renginius, įrašėme tinklaides, surengėme protmūšį. Šio projekto rėmuose sukūrėme tai, ko stokojo organizacija – priemones kokybiškai prisistatyti, ir, svarbiausia, tokiu būdu, kuris mums svarbus – bendrakūros, bendruomeniškumo principu, tad tuo pačiu buvo stiprinamas ryšys su vietos žmonėmis.
Neseniai pateikėme paraišką moterų programai, ir per interviu sulaukėme klausimo – ar negavus finansavimo ir toliau darysime tai, ką numatėme paraiškoje? Žinoma taip, bet užtruks daug ilgiau…
Visgi nors iš projektams skirtų lėšų galima nuveikti tikrai reikalingų ir įspūdingų dalykų, jomis negalime padengti nei darbuotojų, nei pastato išlaikymo išlaidų. Labiausiai norėtume gauti daugiau pajamų iš ekonominės veiklos – taigi vis dažniau išrašyti sąskaitą už paslaugas: nuomą, narystę, konsultacijas. Tai leistų užtikrinti sklandžią veiklą.
Kurį vilką maitiname – paramos prašytojo ar verslininko?
Ar galėtų paštas išsilaikyti tik iš ekonominės veiklos? Išlikti gal, bet jokios viešosios vertės nesukurtų. Jei eitume lengviausiu keliu, paprasčiausia būtų tiesiog išnuomoti pastatą maisto prekių parduotuvei – pasiūlymo būta, tačiau nesirenkant lengviausio kelio štai – paštas ėmė gyventi savo nepriklausomą gyvenimą.
Aną sekmadienį viena dirbtuvių dalyvė paprašė sąskaitos numerio, sakydama – “Noriu jums paaukoti”. Pirmiausia apėmė nuostaba, o vėliau susimąstėme – gal Rykantų paštas jau yra bendras reikalas? Jau kuriama vertė, prie kurios ne gėda prašyti prisidėti? Ar mums reikia empatiškų pirkėjų ir rėmėjų? Tikrai taip. Neapsieisime ir be projektų, naviguosime tarp jų pliusų ir minusų. Ir toliau eksperimentuosime įdarbindami tai ką turime – pastatą ir savo žinias bei patirtį. Ir jau dabar aišku, kad šiame socialinio verslavimo, projektavimo ir bendrakūros procese leisimės nustebinami.
Pradinis planas, kad ekonominė pašto veikla padės išlaikyti poveikio veiklas, jau neatrodo toks realus, o, tiesa sakant, ir neįdomus. Gal dėl to, kad paštas, jau pats gyvena savo gyvenimą ir kuria poveikį, viešąją naudą. Randasi bendruomenė, kyla iniciatyvos, jos plečiasi todėl, kad yra paštas – vieša, atvira erdvė, ir kad yra žmonės.
Taigi, gal nereikia jokių apibrėžimų, ar bent jau išankstinių nuostatų?
Priimkite šį įrašą kaip mūsų sveikinimą pasaulinės socialinio verslo dienos proga!
