Jau tokia tradicija, kad atgyjantis Rykantų paštas metus skaičiuoja nuo pašto dienos iki pašto dienos, ir tai puiki proga refleksijai – kaip sekasi? Panašiai visai neseniai paklausė TELE2 norėdami kad įvertinti savo aptarnavimo kokybę. Ko turėtų klausti paštas? (turėkit omeny, kad tai paštas netikras, o žaidimų aikštelė žmonėmis norintiems žaisti). Ar sekėsi?
Aišku gerai būtų sutarti kas yra tie sėkmės rodikliai, labiau ne vadybine, o filosofine prasme. Žmonių, renginių skaičius ar pasitenkinimo (kuo?) procentas? Šiuo metu kaip tik paskelbtas NVO institucinio finansavimo konkursas, kuriame organizacijos kviečiamos įsivardyti, kokį proveržį nori padaryti ir ko joms konkrečiai trūksta, kad tas proveržis įvyktų. Aš nežinau.
Neseniai per radiją klausiau vieno kaimo bendruomenės pirmininko, kuris sakė: „Ačiū, aš jau baigiau. Pamačiau, supratau, kad man to nereikia – apkalbų, konfliktų, pavydo, ignoro ir pan.“ Gal dėl to gali pasirodyti, kad mes Rykantuose nieko nedarom, nieko čia nevyksta – nenorime perdegti, nenorime atsiduoti ir likti be nieko. Brandi, žmogiška laikysena.
Dar galima išsiaiškinti poreikius ir juos tenkinti. Darėmė tai. Aistė, duomenų analitikė, buvusi su mumis du mėnesius savo darbatostogų:
„Rykantų paštas man primena „Sėkmė avansu“ filme sukeliamą grandininę reakciją, kai vienas geras darbas – šiuo atveju renginys, pokalbis ar užsiėmimas – paveikia taip, kad norisi toliau skleisti tą gerumą ir žinią kitiems. Džiaugiuosi turėjusi galimybę prisidėti prie šių poreikių išklausymo vykdant apklausą. Jos metu buvo patvirtinta šios vietos svarba ir stiprus žmonių poreikis rasti bendraminčių.
Išsiaiškinome, kad vietiniams žmonėms labiausiai trūksta kultūrinių ir edukacinių renginių, kad žmonės mielai dalyvautų veikloje po darbo arba savaitgaliais. Taip pat norėtų daugiau suburiančių renginių, tokių kaip Kaimynų diena arba iniciatyvių bendruomenės narių susibūrimo vakarų. Sužinojome, kad informacijos apie renginius ir veiklas sklaidos stoka yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės gali neįsitraukti į vykdomą veiklą.
Vertindama apklausos rezultatus ir kalbėdama su žmonėmis, pastebėjau, kad vis išsakomas poreikis reguliariems renginiams ir susitikimams. Norima turėti tarsi ritualą, kai kiekvieną sekmadienį galima atsinešti savo keptą pyragą ir pašnekėti su susirinkusiais žmonėmis, kai kiekvieną antradienį žinai, jog bus rodomas filmas ir po jo vyks diskusija. Todėl labai norisi skleisti žinią apie šią jaukią ir šiltą – ne tik fiziškai, bet ir emociškai – vietą. Kad organizacijos, verslai ir pavieniai žmonės šioje vietoje rengtų mokymus, pristatymus, komandos formavimo veiklas, degustacines vakarienes, meditacijos stovyklas ar kitas įdomias veiklas ir taip padėtų šiai vietai toliau skleisti „sėkmę avansu“.
Būna, klausia: kodėl nėra blusturgio? Nes dabar niekas nedaro. Kodėl važiavau pro šalį ir nieko nebuvo? Nes nebuvo. Bet jeigu pats sugalvosi – tai ir padarysi.
Aistė sako: „Ir nedidelės bendruomenės, žmonės, veikiantys jose, bei renginiai, į kuriuos ateina nedidelės grupelės žmonių, gali palikti didelį pėdsaką kiekvieno iš dalyvaujančių gyvenime.“
Ar tai yra proveržis? Nežinau.
Kita vertus pats išlikimas per daug nesitaikstant su pasaulio absurdu gal jau ir yra sėkmė
